Heteroforija

kontaktiniai lesiaiNeveltui pigūs kontaktiniai lęšiai yra ne visada tokie veiksmingi ir tai gali sukelti problemų. Heteroforiją gali sukelti organiniai ir funk­ciniai veiksniai. Iš organinių priežasčių reikėtų paminėti veido asimetriją, tarpuakio plotį, didelę akiduobių divergenciją, akies obuolio dydį, raumenų prisitvirtinimą. Funkciniai veiksniai: ametropįja, sutrikęs santykis tarp akomodacijos ir konvergencijos, bendrojo raumenų tonuso silpnumas, konver­gencijos nusilpimas sveikstantiems po įvairių ligų. Nedidelio laipsnio heteroforija pasitaiko ga­na dažnai, bet ypatingų sutrikimų nesukelia, nes ją lengvai nuslopina fuzija. Kiek didesnė ar di­delio laipsnio heteroforija (6 – 8 prizminių diopt­rijų) vargina akis, ypač egzoforija, kai reikia dirbti su smulkiais daiktais, skaityti, kai būtina konvergencija. Nuovargis pasireiškia dvejinimusi akyse, nes akys diverguoja ir iš vienos rai­dės pasidaro dvi. Fuzija jas sulieja Į vieną, bet netrukus jos vėl išsiskiria. Atrodo lyg raidės šo­kinėja. Vėliau atsiranda akių ir galvos skausmas, pykinimas. Vieną akį uždengus, dvejinimasis iš­nyksta. Kartais heteroforija virsta pastoviu žvairumu.

Heteroforija nustatoma objektyviu ir subjek­tyviu būdais. Tiriamasis sodinamas prieš langą ir jo pra­šoma žiūrėti abejomis akimis į pirštą, kurį gydy­tojas laiko 30 cm atstumu nuo tiriamojo akių. Ranka arba popieriaus lapeliu uždengiama viena akis. Po keliolikos sekundžių atidengus akį žiū­rima ar akis pasisuks, t.y. grįš į buvusią padėtį. Jei uždengta akis buvo pasisukusi į išorę, tai ati­dengus ji grįš į medialinę pusę, ir atvirkščiai. Mažo laipsnio heteroforijai nustatyti tinka­mesni subjektyvūs būdai. Jie tinka ne tik hetero­forijai nustatyti, bet ir jos laipsniui įvertinti. Tam naudojamas Graefe’s mėginys, Maddoxyo metodas. Jie paremti tuo, kad sukliudoma vaiz­dams susilieti į vieną. Graefe ‘s būdas. Koregavus ametropiją arba presbiopiją, tiriamojo prašoma žiūrėti abejomis akimis per 30 cm atstumo nuo vertikalaus brūkšnio 10 dioptrijų prizmė pagrindu žemyn arba aukš­tyn. Susidaro 5° išilginė disparacija, kurios fuzi­ja nepajėgia nugalėti. Jei būtų ortoforija, tai ti­riamasis matytų vieną vertikalią liniją ir du taš­kus. Jei bus heteroforija, tai tiriamasis matys dvi linijas ir taškus viduryje – tai ir bus ydingos raumenų pusiausvyros pasekmė. Norint įvertinti heteroforijos laipsnį, reikia papildomai pridėti prizmę pagrindu į nosies pu­sę arba į išorę tokio dydžio, kad būtų viena lini­ja. Heteroforijos laipsnis bus lygus pusei šitos prizmės, nes dvi prizminės dioptrijos atitinka vieną laipsnį. Tiriant heteroforiją, kai tiriamasis žiūrėti į tolį, tai prašoma žiūrėti į lemputę iš S metrų at­stumo.

Maddox,o metodas. Šiam metodui naudo­jama kryžminė matuoklė  ir raudonas stiklas iš lygiagrečiai suglaustų laz­dučių (Maddox,o lazdelė). Matuoklėje pažymėtos kampų 1°. 2°, 3° ir t.t. tangentės, vienos S metrų atstumu, antros – 1 metro. Ties matuoklės viduriu yra elektros lem­putė. Žiūrint viena akimi pro Maddoxyo lazdelę, ties lempute bus raudona linija. Esant ortoforijai ši linija sutaps su lempute, kuri bus matoma ant­rąja akimi. Esant heteroforijai linija ir lempute matomos atskirai. Jei Maddax‘o lazdelė laikoma horizontaliai, o vertikali linija bus matoma deši­nėje (kai lazdelė pridėta prie dešinės akies), tuomet nustatoma ezofbriją, o matuoklės skaitmuo, ties kuriuo bus matoma raudona Šviesos linija, rodys heteroforijos laipsnį. Vertikaliniam skirtumui įvertinti, lazdelę reikės laikyti vertikaliai, raudona Unija bus ma­toma horizontali, o heteroforijos laipsnį rodys vertikalios kryžmės skaitmenys. Todėl difrakcijos nesudarys problemų akims, ir linzės puikiai jums tiks.

 

Žvairumo priežastys

kontaktines linzes internetuKartais linzės internetu yra puikus atsakymas norint žvairumo. Aiškinant žvairumo etiologiją, negalima iš­skirti vienintelės priežasties. Nors dėl akomodacijos įtakos žvairumui atsirasti, tebediskutuoja­ma, tačiau visi oftalmologai pripažįsta ir išskiria akomodacinį žvairumą, kuris dažniausiai diag­nozuojamas jau vaikui antraisiais ar trečiaisiais gyvenimo metais ir glaudžiai koreliuoja su refrakcijos ydomis. Hipermetropija turi reikšmės žvairumo etiologijai. Jei hipermetropija yra di­desnė kaip 3,0 D, tai žvairuoja kas antras vaikas; jei hipermetropija 2,0 D, 2,5 D arba 3,0 D, žvai­ruoja kas 1 O-tas vaikas, o esant nedidelio laips­nio hipermetropijai (1,0 – 1,5 D) – kas 13-tas vaikas. Esant emetropijai arba artimai refrakcijai H 0,5 D, arba M 0,5 D – žvairuoja kas 50-tas. Be to, refrakcijos ydos yra glaudžiai susijusios su ambliopija. Jau nustatyta, kad centrinės ganglinės celės negali priimti miglotumo, kuris esti tinklainėje, kol nekoreguota refrakcijos yda, ar­ba akies terpėse yra drumsčių. Taigi ambliopija pasireiškia ne tik funkciniu, bet ir morfologiniu pakitimais, kurie lokalizuojasi vizualinėje žievė­je ir lateralinių genikulinių branduolių srityje, kaip miglotumo pasekmė. Dabar manoma, kad kūdikių žvairumą lemia suliejimo (fuzijos) defektas.

Įrodyta, jog yra negrįžtamųjų abiakių (binokulinių) kortikalinių ląstelių pažeidimų, būdingų kūdikių žvairumui. Eksperimentiniai tyrimai su beždžionėmis patvirtina, kad kiekvieno, kuriam nustatytas vidinis žvairumas, būna neišsivysčiu­si smegenų žievė. Tai pirmieji neuroanatominiai duomenys. Genetinės metodologijos pažanga sudarė ga­limybę įžvelgti kelių paveldėtų žvairumo tipų genetinį pagrindą. Tai susiję su daugelio sistemų pažeidimu. Medicinos literatūroje aprašytas pirminių Žvairumo tipų paveldimumas, tačiau mažai žinoma apie genetinių faktorių trūkumų įtaką. Nurodoma, kad daugeliui tėvų, kurių vai­kams nustatytas žvairumas, rasta tokia pati pato­logijos rūšis, o žvairumas ir refrakcijos ydos yra glaudžiai susijusios. Manoma, kad funkcinis žvairumas yra neurologinės ligos pasekmė. Tai motorinių nervų paralyžiai, raumenų anomalijos ir mechaniniai pažeidimai, akomodacijos ir konvergencijos santykio sutrikimai, vizualinių ir motorinių jungčių pažeidimas. Esant cerebrali­nėms parezėms smegenų paralyžiui žvairumas nustatomas net 36,1%, o neišnešiotiems nauja­gimiams, kuriems buvo retinopatija, ambliopija arba žvairumas nustatytas 34%. Visuotinės tarptautinės klinikinės pripažin­tos žvairumo klasifikacijos nėra. Kiekvieną kartą, gaunant daugiau informaci­jos apie žvairumo priežastis, stengiamasi papil­dyti teorinę klasifikaciją. Išsamesni genetiniai molekuliniai tyrimai gal atskleis daugiau infor­macijos ir suteiks aiškumo formuojant visiems oftalmologams priimtiną nuomonę. Priklausomai nuo fuzijos būklės skiriama phoria latentinis nukrypimas (deviacija), kai yra fuzijos kontrolė ir tropia arba strabismus aiškus nukrypimas, kai nėra fuzijos kontrolės.

Abiejų akių būtis, esant normaliai abiakiai raumenų pusiausvyrai, vadinasi ortoforija (thophoria). Abejos akys esti simetrinėje padėty­je: žiūrint į tolį, žiūros linijos lygiagretės, o žiū­rint į artį – jos susikirtusios fiksuojamame taške. Akys išlieka normalioje pusiausvyroje net tuo­met, kai viena akis uždengiama ir nemato fik­suojamo daikto. Tokia tobula raumenų pusiaus­vyra yra, toli gražu, ne visų žmonių. Dažniau es­ti ydinga pusiausvyra, vadinamoji heteroforija (heterophoria). Ją galima atpažinti, atlikus tokį mėginį: reikia uždengti akį ir ji nukryps į vieną arba kitą pusę. Akį atidengus, jos žiūros linija eis pro šalį fiksuojamo daikto, todėl tiriamasis tuo akimirksniu mato iš vieno objekto du vaiz­dus. Tačiau fuzija verčia akis prisitaikyti abiakiam regėjimui. Todėl uždengta akis, ją atiden­gus, pasisuks į fiksuojamą objektą. Taigi esant ydingai raumenų pusiausvyrai, akys žriūri tai­syklingai tiktai veikiamos fuzijos. Kuomet viena akis pašalinama iš abiakio regėjimo, tik tuomet ši yda pasireiškia. Taigi įprastomis aplinkybė­mis ši yda tarsi pasislėpusi, todėl ir vadinama la­tentinė arba heterophoria. Heterophoria arba strabismus latens, t.y. paslėptas žvairumas, kuris diagnozuojamas net 75% žmonių. Heteroforijos tipai: egzoforija, kai uždengta akis krypsta į šalį; ezoforija – kai uždengta akis krypsta į nosies pusę; hiperforija  - kai uždengta akis pasisuka aukštyn, todėl linzės tampa nepastebimos akyje.

 

Mikrojudesiai

kontaktines linzesYra žinoma, kad regimojo analizatoriaus darbui būtinas nuolatinis vaizdo judėjimas ir akių lęšiai, tam kad būtų sukurtas sodrus matymo vaizdas. Jei tinklainės atžvilgiu laukas nejuda, tai per 1 – 3 sekundes visi matomi skirtumai išnyks­ta ir atsiranda taip vadinamas „tuščio lauko” fenomenas. Nejudančio taško fiksacija lydima daugybės nedidelių nevalingų akių judesių. Nuolatiniai akių mikrojudesiai gali būti ir kiekvienam svei­kam žmogui žiūrint į nejudantį tašką. Žinomi trijų tipų nevalingi akių mikrojude­siai: tremoras, dreifas, šuoliukai. Tremoras – tai mažiausi smulkūs, dažni akių judesiai, kurių amplitudė matuojama kampinėmis sekundėmis, kartais siekiantys vie­ną kampinę minutę. Drebėjimo dažnis svyruoja tarp 30-150 Hz. Slinkimas (dreifas) – lėti plaukiojantys akių. Žemyn trūkčiojantis nistagmas (greitoji fazė žemyn) esti, kai žiūrima įvairiomis kryptymis, bet didžiausias tiesiai ir įstrižu žvilgsniu. Dažnai būna susijęs su horizontaliu kompo­nentu. Sis nistagmas atsiranda dėl pakitimų cervikomedufinėje jungtyje.

Aukštyn trūkčiojantis nistagmas (greitoji fazė aukštyn). Jis gali būti susijęs su pažeidimu užpakalinėje duobėje, smegenėlių vidurinėje linijoje, ypač vermis srityje. Ypatingas nistagmo tipas, kai viena akis sukama aukštyn, antroji sukama žemyn. Ky­lančio žvilgsnio akies viršutinė vertikalaus me­ridiano dalis kiypsta į nosies pusę, o besilei­džiančios – į išorę. Šis nistagmo tipas gali būti įgimtas ir įgytas. Dažnai šis nistagmo tipas susi­jęs su bitemporaliniais akipločio defektais. Dėl to gali būti chiazmos srities pažeidimas. Periodinis trūkčiojantis nistagmas. Jo me­chanizmas nežinomas. Gali būti susijęs su krau­jagysliniais pažeidimais smegenų kamiene. Neurologinis nistagmas yra žvilgsnio pa- retinis nistagmas. Jis būna nereguliarus ir trūk­čiojantis, susijęs su žvilgsnio defektais. Pacien­tas gali sukioti akis, tačiau nesugeba išlaikyti žvilgsnio. Būna ir neurologinių pažeidimų. Gali būti ne tik horizontalus, bet ir vertikalus žvilgsnio paralyžius. Žvilgsnio sukeliamas nistagmas, t.y. daž­nas reguliarus nistagmas, kai greitoji fazė at­siranda pasukus tam tikra kryptimi žvilgsnį. Dažniau atsiranda dėl pakitimų vestibiulinio aparato sistemoje. Kartais sunku atskirti nuo fiziologinio maksimalios šoninės padėties ni­stagmo. Fiziologinis nistagmas. Fiziologiniam nistagmui priskiriamas optokinetinis, kalorinis, maksimalios šoninės padėties nistagmas. Optokinetinis nistagmas pasireiškia, kai as­muo akimis seka į vieną pusę judančius objek­tus. Akys tuomet lėtai seka vieną objektą ir po to greitai grįžta, kad galėtų sekti kitą objektą. Grįžimas vyksta sakada – staigiu judesiu. Opto­kinetinis nistagmas gali būti horizontalus ir ver­tikalus. Jei šiltas arba šaltas vanduo iriguojamas į išorinį ausies kanalą, sukeliamas kalorinis ni­stagmas. Pasukus maksimaliai abi akis į kairę arba į dešinę, akys pradėtų trūkčioti – tai maksimalios šoninės padėties fiziologinis nistagmas.

Jei linijoje taškas susidvejins, tai reiškia, kad prizmė nukreipia į akį, prieš kurią ji pastatyta, patenkančius spindulius, kurie nepateks į foveoIinę sritį, todėl atrodys, kad atsirado antras taš­kas. Sis dirbtinai su prizme sukeltas dvejinima­sis patvirtins, kad tiriamasis yra abiakio regėji­mo. Aukščiau išvardytos metodikos yra subjek­tyvios, įvertinami tiriamojo atsakymai, kurie ne visuomet patikimi, be to, tyrimai atliekami dirbtinėmis, o ne natūraliomis sąlygomis. Stereo aštrumas vertinamas Titmus, Lang’o ir kitais mėginiais. Stereo aštrumas nustatomas matuojant vaiz­do neatitikimus lanko sekundėmis. Titmus mė­giniu vertinamas vaizdas iš arti (40 cm). Titmus stereo mėginio objektas „musė” iš 40 cm atstu­mo suformuoja maždaug 3 tūkstančių lanko se­kundžių vaizdo skirtumus tinklainėje. Tiriant erdvinį matymą iš 40 cm ir naudojant įvairius Titmus mėginyje išdėstytus objektus, per poliaroidinius akinius galima apskaičiuoti nuo 800 iki 40 lanko sekundžių stereo duomenis. Asmuo, kuris turi bifoveolinę fuziją, suge­bės iš 40 cm atstumo gauti 40 lanko sekundžių arba net geresnį stereo aštrumą. Ligonio su periferine fuzija stereo aštrumas, dėl centrinės fužijos stokos, bus blogesnis (nuo 3000 iki 60 lanko sekundžių). Titmus mėginiu stereo ašt­rumo įvertinimas yra gana patikimas ir greitai atliekamas. Lang’o mėginiui naudojamos tik konkrečius reikalavimus turinčios lentelės, o specialių aki­nių tyrimui nereikia. Tiriamajam turi būti ko­reguota ametropija ir presbiopija. Tad nenuostabu, jog norint to išvengti reikalingos kontaktinės linzės.

 

BINOKULINIS MATYMAS

kontaktiniai lesiaiKartai matymas gali skirtis ir nuo to nepriklauso ar nešiojami akių lęšiai. Binokuliniu arba tiksliau bifoveoliniu ma­tymu vadinamas abejų akių tinklainių centrinėse duobutėse gautų vaizdų suliejimas į vieną. Binokulinis matymas – tai jungtinė abejų akių sensorinių ir motorinių sistemų veikla vie­nu metu, nukreipianti regimąsias ašis į objektą, suliejanti to objekto monokulinius vaizdus į vie­ningą regimąjį vaizdą ir jį lokalizuojanti atitin­kamoje erdvės vietoje. Binokulinis matymas su­stiprina objekto ryškumą ir sudaro galimybę tik­sliau įvertinti trečią erdvinį matavimą bei atstu­mą. Jis pradeda formuotis dviejų mėnesių kūdi­kiams ir baigiasi 6-10 gyvenimo metais. Binokulinišku žiūrėjimu vidinės monokulinių akiplo­čių dalys klojasi viena ant kitos, sudarydamos bendrąjį žiūrėjimo lauką. Objektas, kuris yra bet kurioje vietoje, vienu metu sudirgina abejų akių tinklaines. Binokulinio akipločio ribos gali vari­juoti priklausomai nuo individo, sudarydamos horizontaliai apie 115°. Šoninės akipločio ribos (temporalinės) išlieka monokulinės.

Jei abi akys turi normalią  kore­spondenciją, ir kiekviena fiksuoja iden­tišką tašką, tai šis taškas turi būti matomas vie­nas. Taškai, esantys iš abiejų fiksuojamojo taško pusių, taip pat krenta į korespondentinius tink­lainės plotus ir gali būti matomi vientisi. Visų tų taškų, kurie kris į korespondentinius tinklainės plotus horizontaliai, matematinis modelis yra žinomas kaip Wiath – Mūllar’lo ratas. Šitas ratas eina per optinius abejų akių centrus ir per fik­sacijos tašką. Kai eksperimentu buvo mėginta patikrinti Wieth – Mūller’io ratą, pastebėta, kad ne visi taškai, kurie buvo matomi sulieti, pre­ciziškai sutapo su ratu, o formavo Išlenktą paviršių, vadinamą empirinį horopterį. Horopteris – tai regėjimo riba, matoma erdvės dalis. Reikėtų atsiminti, kad horopteris egzistuoja apibrėžiant ne tik dviem matmenimis, bet iš tik­rųjų yra trys erdvės matmenys, kurie gaunami sukant horizontalų horopterį aplink ašį, jungian­čią dviejų akių rotacijos centrus. Tuomet geo­metriškai suformuojama ritinio pavidalo figūra. Kiekvienas fiksacijos taškas sudaro specifinį ho- roplerį. Taigi visi taškai, esantys ant horopterio kreivės, stimuliuoja korespondencinius tinklai­nės elementus ir jie matomi kaip vienas objek­tas. Visi taškai, esantys šalia horopterio, mate­matiškai apskaičiavus turėtų kristi ant disparatinių tinklainės elementų ir dėl to turėtų būti matomi kaip du taškai. Tačiau tai, kas tei­singa matematiškai, fiziolo­giškai ne visuomet atitinka tikrovę. Erdvėje esantys ob­jektai pagal matematinius ap­skaičiavimus turėtų būti krin­tantys i disparatines tinklai­nės vietas, kurios yra šalia foveos, bet fiziologiškai ma­tomi kaip vienas objektas ir sakoma, kad jie yra Panum’o matymo zonoje. Panum’o zonos binokulinio | išorėje esantys objektai, t.y. plačiai disparatinėse vietose, yra matomi kaip ateinantys iš atskirų skirtingų vizualinių krypčių, ir sukelia dvejinimąsi (diplopiją). Kai objektas tolsta nuo horop­terio į Panum’o lauko periferiją, tuomet ši loka­lizacija vizualinės sistemos optinės smegenų žievės kortikalinės dalies interpretuojama, kaip esanti prieš ar už fiksuojamo taško, t.y. matoma stereoskopiškai, giluminiai. Tolesnis objekto ju­dėjimas nuo horopterio Panum’o zonos jos išo­rėje sukelia dvejinimąsi. Taigi jei disparatiškumas yra per didelis, kad dvi vizualines kryptis

Binokulinės objekto fiksacijos stimulas – tai pastovi regos sistemos tendencija nugalėti dip­lopiją. Vaizdų, patenkančių į kiekvienos akies tinklainę, susiliejimas galimas tuomet, kai sudirginama abejų akių foveolinė sritis arba tos vietos, kurios yra vienodai nutolusios nuo vie­nos ar kitos akies foveolės ta pačia linkme – tai atitinkantys (identiški arba korespondenciniai) abejų akių tinklainių taškai. Jei objekto vaizdas pakliūva ne į identiškus, t.y. į skirtingus (disparatinius) tinklainės taškus, tai jis dvejinasi. He- ringo teorijos pagrindas yra funkciniai susiję abejų akių retinokortikaliniai elementai. Vaizdeliai ties dešine ir kaire akimis, kuriuos, esant abiakiam regėjimui, sulieja. Graefe mėginiui naudojama aštuonių ar dešimties prizminių dioptrijų prizmė, kurios pa­grindas nukreiptas aukštyn arba žemyn. Ji sta­toma prieš vieną akį, o žiūrima abejomis akimis į nubrėžtą vertikalią liniją su tašku viduryje. Tad, tik šiuo tašku spalvotos linzės ir gali pasikliauti.

 

Akių ligų priežastys

linzesKiekvienos akių ligos kurios kyla akiai dažniausiai susijusios su nešvariomis arba priemonėmis, kurios skirtos akiai: tokios kaip linzės. Esant išplitusiai rubeozei ir labai aukštam kitais būdais nesumažinamam intraokuliniam spaudimui, siekiant išvengti enukleacijos, skau­dančiose, dažniausiai aklose akyse atliekama lazerclklodestrukcija. Gydymas skausmingas. Tai­koma vietinė anestezija ir retrobulbariai. Lazer- ciklokoaguliacija atliekama specialiu antgaliu (G-probe), kuris per šviesolaidį prijungiamas prie diodinio lazerio. Giliai prideginama akies obuolio krumplyno projekcijoje 15-18 taškų cirkuliariai aplink limbą. Sumažėja skysčių ga­myba, sumažėja intraokulinis spaudimas, akis aprimsta. Lazerciklodestrukciją, prireikus, gali­ma kartoti kas mėnesį 2-3 kartus, bet neretai po to prasideda akies obuolio subatrofija.

Antrinės kataraktos ir ok­liuzinės plėvelės gydymas. Gydoma lazeriu, per specialų fo­kusuojantį kapsulotominį lęšį. Didele YAG la­zerio energija preciziškai fokusuojant labai trumpu (pikosekundiniu) impulsu gydomoje vie­toje sukeliama plazminė temperatūra išgarina audinį, sukeldama sprogimo efektą. Lazerkapsu- lotomija atliekama esant fibrozinei sudrumstėju­siai užpakalinei lęšiuko kapsulei pseudofakinėse arba afakinėse akyse. Lazeriu, fokusuojant į pakitimus ant priekinio intraokulinio lęšio paviršiaus, ga­lima pašalinti taškines sankaupas arba suardyti použdegimines okliuzines membranas. Fokusuojant specialiais lęšiais Nd:YAG la­zeriu galima atidalinti priekines stiklakūnio są­augas bei švartus stiklakūnyje. Po gydymo lazeriu praėjus ke­lioms valandoms labai padidėja akispūdis. Todėl 40 minučių prieš gydymą į akį lašinama betab- lokerių, dorsolamido, prostoglandinų sintezės inhibitorių lašų, skiriama indometacino. Ligoniams po lazerkapsulotomijos reikia įvertinti akies dugno pakitimus. Literatūros duomenimis, per 6-9 mėnesius po lazerkapsu­lotomijos 1,5 – 2 % ligonių gali susiformuoti tinklainės atšoka. Prieš atliekant lazerkapsulo tomiją, reikia įvertinti padidintos rizikos fakto­rius. Refrakcinė lazerchirurgija.

Tai trumparegystės, astigmatizmo ir toliaregystės korekcija eksimeriniu lazeriu. Refrakci­niai lazeriai buvo sukurti XX a. devintajame dešimtmetyje. Atliekama fotorefrakcinė keratektomija, lazerinė keratomilezė ir fototerapinė keratektomija. Fotorefrakcinė keratektomija: operacijos metu lazerio spinduliu pašalinama labai nedidelė ragenos paviršinio audinio dalis, dėl to pakinta ragenos gaubtumas ir laužiamoji geba. Dėl šių pokyčių Šviesos spinduliai, praėję akies optinę sistemą, pradeda kirstis tinklainėje ir rega page­rėja. Lazerinė in sltu keratomilezė: operacijos metu specialiu instrumentu suformuojamas ra­genos paviršinio sluoksnio lopelis, jis atverčia­mas ir lazerio spinduliai tiesiogiai veikia giles­nius ragenos sluoksnius. Po operacijos ragenos lopelis grąžinamas atgal į savo vietą. Šis meto­das dažniau naudojamas gydant didesnes refrakcijos ydas. Lazerinės keratomilezės me­todas užtikrina komfortą po operacijos. Fotorefrakcinė keratektomija: lazerio spinduliu pašalinamos ragenos drumstys. Eksimerinio lazerio valdymas visiškai kom­piuterizuotas. Gydymas eksimeriniu lazeriu indikuotinas.  Todėl norint panaikinti šią indikaciją reikalingi lęšiai.

 

 

Gyslainės neovaskuliarizacija

akiu lesiaiAkių lęšiai turi tiesioginį kontaktą su gyslaine. Gyslainės neovaskuliarizacija gydoma laze­rio koaguliacija esant degeneracinėms, uždegi­minėms ligoms, po traumų, kai kurių kitų ligų atveju. 1999 – 2000 m. pasirodė pranešimų apie ko­kybiškai naują pacientų, sergančių klasikine su­bfoveoline gyslainės neovaskuliarizacija, senat­vinių makulos degeneracijų gydymą fotodinamine terapija su verteporfinu (Vysudine). Prepa­rato sulašinama į veną ir, praėjus 15 min., vizu- dinas sužadinamas nešildančiu raudoną šviesą skleidžiančiu diodiniu lazeriu, kurio spindulys optiniu kabeliu prasiskverbia per plyšinę lempą ir specialią kontaktinę linzę. Visa neovaskuliari­zacijos vieta, ten esantis kraujas ir blokuotas fliuoresceinas 83 s švitinami lazeriu 50 J/cm ir 600 W/cm intensyvumu. Pacientus reikia tirti kas 3 mėnesiai. Jei gyslainės neovaskuliarizacija atsinaujina, vizudinu gydoma keturis kartus per metus. Ligonių, 12 mėn. vartojusių vizudiną, gydymo rezultatai buvo geresni negu vartojusių placebo. Vėlesnių gydymo rezultatų dar nėra. Pastaruoju metu naudojamas naujas prepara­tas Anecortave acetate (Renaane), kurio po 15 mg injekuojama 2 kartus per metus.

Amžinė makulos distrofija. Fliuorescentine angiografija galima anksti nustatyti gyslainės neovaskuliarizaciją. Esant tinklainės pigmenti­nio epitelio įplyšimams ir izoliuotai tinklainės pigmentinio epitelio atšokai, neretai prasideda ir gyslainės neovaskuliarizacija. Eksudacinės makulos distrofijos stadijos metu gyslainės neovas­kuliarizacija diagnozuojama akių, ypač kai porinėje akyje jau yra randų. Disciforminis randas – tai galutinė negydytos arba nesėkmin­gai lazerio koaguliacija gydytos gyslainės neo­vaskuliarizacijos stadija. Didelio laipsnio trumparegystė. Esant aši­nei miopijai didesnei kaip 26,5 mm, randama „lakinių įtrūkimų” – tai tinklainės pigmentinio epitelio, Brucho membranos ir choriokapiliarų komplekso plyšeliai. Gyslainės neovaskuliariza­cija arba Fukso dėmė atsiranda 5-10 % tokių akių. Prognozė blogesnė, kai yra ryški filtracija. Dėl lazerio koaguliacijos nuomonės labai prieš­taringos. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai gyslainės neovaskuliarizacija ribota ir nutolusi daugiau kaip 100 mikrometrų nuo fovea centro. Angioidinės juostos. Jos esti sergant elastine pseu- doksantoma. Ligai būdingi odos pažeidimai (dermalinio elastingojo audinio kalcifikacija ir degeneracija), širdies ir kraujagyslių sistemos (koronarų, smegenų ir periferinių arterijų okliuzijos) ir akių: esti nuo disko tolstančios netai­syklingos radialinės linijos, makulos pigmenta­cijos pažeidimai, taškiniai tinklainės pigmenti­nio epitelio atrofiniai pažeidimai, regos nervo drūzos. Gyslainės neovaskuliarizacija diagno­zuojama apie 70 % ligonių. Informatyviausias tyrimas – indocianino žalio videoangiografija. Kol nėra neovaskuliarizacijos, profilaktinė lazerio koaguliacija netaikoma dėl didelės jatrogeninės neovaskuliarizacijos rizikos. Idiopatinė centrinė serozinė chorioreti- nopatija (CSR ) tinklainės pigmentinio epitelio dekompensacija. Dažniau serga jauni ar viduti­nio amžiaus vyrai (10 kartų dažniau nei mote­rys), A tipo asmenybės: geri vairuotojai, rizikin­gi, agresyvios natūros, temperamentingi vyrai. Fliuorescentinė angiografija atliekama siekiant atmesti makulos degeneraciją ar gyslainės neo­vaskuliarizaciją. Fliuorescentinėje angiogramoje diagnozuojama vieno ar kelių taškų pavidalo filtracija. Dabar CSR laikoma savireguliacine liga ir stengiamasi netaikyti lazerio koaguliaci­jos. Ligoniai stebimi kelis mėnesius ir dažniau­siai simptomai išnyksta. Lazerio koaguliaciją galima taikyti, kai formuojasi serozinė makulos atšoka, blogėja rega, po tinklaine kaupiasi fibririzmos (iki 2,5 regos disko skersmens) gydomos lazerio koaguliacija tiesiogiai. Didesnių angio­mų atveju tik atribojama stengiantis išsaugoti regą. Todėl gydytojai visada pataria, kad pigūs kontaktiniai lęšiai nėra gerai.

 

Su­bfoveolinė gyslainės neovaskuliarizacija

kontaktines linzesKontaktinės linzės, kaip kada turi ir gydomąjį poveikį. 1999 – 2000 m. pasirodė pranešimų apie ko­kybiškai naują pacientų, sergančių klasikine su­bfoveoline gyslainės neovaskuliarizacija, senatvinių makulos degeneracijų gydymą fotodinamine terapija su verteporfinu (Vysudine). Prepa­rato sulašinama į veną ir, praėjus 15 min., vizu- dinas sužadinamas nešildančiu raudoną šviesą skleidžiančiu diodiniu lazeriu, kurio spindulys optiniu kabeliu prasiskverbia per plyšinę lempą ir specialią kontaktinę linzę. Visa neovaskuliari­zacijos vieta, ten esantis kraujas ir blokuotas fliuoresceinas 83 s švitinami lazeriu 50 J/cm ir 600 W/cm intensyvumu. Pacientus reikia tirti kas 3 mėnesiai. Jei gyslainės neovaskuliarizacija atsinaujina, vizudinu gydoma keturis kartus per metus. Ligonių, 12 mėn. vartojusių vizudiną, gydymo rezultatai buvo geresni negu vartojusių placebo. Vėlesnių gydymo rezultatų dar nėra. Pastaruoju metu naudojamas naujas prepara­tas Anecortave acetate (Renaane), kurio po 15 mg injekuojama 2 kartus per metus.

Amžinė makulos distrofija. Fliuorescentine angiografija galima anksti nustatyti gyslainės neovaskuliarizaciją. Esant tinklainės pigmenti­nio epitelio įplyšimams ir izoliuotai tinklainės pigmentinio epitelio atšokai, neretai prasideda ir gyslainės neovaskuliarizacija. Eksudacinės makulos distrofijos stadijos metu gyslainės neovas­kuliarizacija diagnozuojama akių, ypač kai porinėje akyje jau yra randų. Disciforminis randas – tai galutinė negydytos arba nesėkmin­gai lazerio koaguliacija gydytos gyslainės neo­vaskuliarizacijos stadija. Didelio laipsnio trumparegystė. Esant aši­nei miopijai didesnei kaip 26,5 mm, randama „lakinių įtrūkimų” – tai tinklainės pigmentinio epitelio, Brucho membranos ir choriokapiliarų komplekso plyšeliai. Gyslainės neovaskuliariza­cija arba Fukso dėmė atsiranda 5-10 % tokių akių. Prognozė blogesnė, kai yra ryški filtracija. Dėl lazerio koaguliacijos nuomonės labai prieš­taringos. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai gyslainės neovaskuliarizacija ribota ir nutolusi daugiau kaip 100 mikrometrų nuo fovea centro. Angioidinės juostos. Jos esti sergant elastine pseudoksantoma. Ligai būdingi odos pažeidimai (dermalinio elastingojo audinio kalcifikacija ir degeneracija), širdies ir kraujagyslių sistemos (koronarų, smegenų ir periferinių arterijų okliuzijos) ir akių: esti nuo disko tolstančios netaisyklingos radialinės linijos, makulos pigmenta­cijos pažeidimai, taškiniai tinklainės pigmenti­nio epitelio atrofiniai pažeidimai, regos nervo drūzos. Gyslainės neovaskuliarizacija diagno­zuojama apie 70 % ligonių. Informatyviausias tyrimas – indocianino žalio videoangiografija. Kol nėra neovaskuliarizacijos, profilaktinė lazerio koaguliacija netaikoma dėl didelės jatro- geninės neovaskuliarizacijos rizikos. Idiopatinė centrinė serozinė chorioreti- nopatija (CSR ) tinklainės pigmentinio epitelio dekompensacija. Dažniau serga jauni ar viduti­nio amžiaus vyrai (10 kartų dažniau nei mote­rys), A tipo asmenybės: geri vairuotojai, rizikin­gi, agresyvios natūros, temperamentingi vyrai. Fliuorescentinė angiografija atliekama siekiant atmesti makulos degeneraciją ar gyslainės neo­vaskuliarizaciją. Fliuorescentinėje angiogramoje diagnozuojama vieno ar kelių taškų pavidalo filtracija. Dabar CSR laikoma savireguliacine liga ir stengiamasi netaikyti lazerio koaguliaci­jos. Ligoniai stebimi kelis mėnesius ir dažniau­siai simptomai išnyksta. Lazerio koaguliaciją galima taikyti, kai formuojasi serozinė makulos atšoka, blogėja rega, po tinklaine kaupiasi fibri­subfoveolinę, kuri apima subfoveolinės avaskulinės zonos centrą; jukstafoveolinę, esančią iki 200 mikrometrų nuo avaskulinės zonos centro; ekstrafoveolinę, kuri nutolusi daugiau 200 mikrometrų.

Fliuorescentinėje angiogramoje diagnozavus gyslainės neovaskuliarizaciją, ją gydyti lazerio koaguliacija reikia nedelsiant. Negydyta ekstra- foveolinė neovaskuliarizacija per metus 73% li­gonių tampa subfoveoline. Lazerio koaguliacijos gydymo tikslas – intensyviais susiliejančiais koaguliantais visiškai suardyti gyslainės neovaskulinę membraną. Gali būti naudojami argoninis žalias, žalias, geltonas dažų, kryptono raudonas, diodinis lazeriai, t.y. visi, kurių spin­dulius mažai sugeria ksantofilo pigmentas ir gy­dant mažiau pažeidžiami vidiniai tinklainės sluoksniai. Ekstrafoveolinė ir jukstafoveolinė gyslainės neovaskulinės membranos uždeginamos visiškai. Subfoveolinės gyslainės neovaskuliarizacijos atveju paliekama 100 mikrometrų nuo centro, bandomos koaguliuoti maitinančios kraujagyslės. Gydymo veiksmingumas abejoti­nas. Praėjus 12-24 h po lazerio koaguliacijos fo­tografuojamas akių dugnas, pacientas stebimas kas 2, 4, 6 savaites kaskart atliekant fliuorescentinę angiografiją. Nepakankamas gydymas – tai dažniausia atsinaujinančios neovaskuliarizacijos priežastis. Dėl šios priežasties linzės internetu tampa pigesnės nei parduotuvėje.

 

Diabetinė makulopatija

linzesLinzės ir išeminė diabetinė makulopatija yra stipriai susijusios. Atliekant fiiuorescentinę angiografiją randami ištuštė­ję (neperfuzuojami) makulos kapiliarai. Biomikrooftalmoskopuojant matomos smulkios baltos kraujagyslės, supančios fovea. Vatą primenantys židiniai ties kraujagyslių lan­kais rodo esant išemišką tinklainės būseną. Neretai kartu randama neovaskuliarizacija nuo disko arba tinklainėje. Išeminės diabeti­nės makulopatijos atveju lazerio koaguliaci­ja makuloje neefektyvi. Jei yra neovaskulia­rizacija atliekama panretinalinė lazerio koa­guliacija. Tinklainės venų okliuzija. Gydymo tikslas – sumažinti tinklainės venos okliuzijos sukeltas komplikacijas: makulos edemą, stiklakūnio kraujosruvas, sustabdyti neovaskulinę glauko­mą. Greta sisteminio gydymo labai svarbi akispūdžio kontrolė. Centrinės tinklainės venos šakos okliuzi­jos atveju lazerio koaguliacija indikuotina, kada išlieka makulos paburkimas ir regėjimo aštru­mas nepasiekia daugiau kaip iki 0,5. Atliekama tinklinė lazerio koaguliacija. Gydymo veikimo mechanizmas ne vi­siškai aiškus. Fiiuorescentinę angiografiją geriau atlikti, kai kraujosruvos tinklainėje kiek susige­ria. Jei šiuo tyrimu nustatoma didelio laipsnio makulos išemija, lazerio koaguliacija netaiko­ma. Vėlesniu laikotarpiu kartais randama nauja- darių kraujagyslių, sukeliančių besikartojantį kraujavimą į stiklakūnį. Atliekama dalinė panretinalinė lazerio koaguliacija.

Centrinės tinklainės venos okliuzijos atve­ju pirmus 6 mėn. pacientas stebimas kas mėnesį. Pastebėjus tinklainėje arba rainelėje naujadarių kraujagyslių, kylant akispūdžiui, atliekama pan­retinalinė lazerio koaguliacija (1000 – 2000 koaguliantų) antrinės hemoraginės glaukomos pro­filaktikai. Pacientas stebimas kas mėnesį, kol naujadarės kraujagyslės sunyksta. Makulos tink­linė lazerio koaguliacija prie centrinės tinklainės venos okliuzijos neturi įtakos regai. Profilaktinė panretinalinė lazerio koaguliacija, nesant neovaskuliarizacijos požymių nerekomenduotina. Kitos periferinės neovaskuliarizacijos. Panretinalinė lazerio koaguliacija retai atlieka­ma esant radiacinei retinopatijai, pjautuvinės anemijos sukeltai retinopatijai. Gydant neišnešiotų naujagimių retinopatiją, kaip pasirinkimo metodas greta krioterapijos taikoma ir lazerio koaguliacija. Gydymui naudo­jamas argoninis arba diodinis lazerio spindulys per atvirkščio binokulinio vaizdo oftalmoskopą. Gyslainės neovaskuliarizaciją sukelian­čios ligos. Bet kuri liga, pažeidžianti tinklainės – pigmentinio epitelio – gyslainės choriokapiliarų sluoksnį, gali sukelti gyslainės neovaskuliariza­ciją. Diagnozuoti galima tik remiantis fliuorescentinės angiografijos duomenimis. Kai kuriais atvejais, kai pakitimus dengia kraujas, diagno­zuoti galima tik indigocianino žalio angiografi­jos būdu. Pagal lokalizaciją gyslainės neovaskuliari­zacija skirstoma į: subfoveolinę, kuri apima subfoveolinės avaskulinės zonos centrą; jukstafoveolinę, esančią iki 200 mikrometrų nuo avaskulinės zonos centro; ekstrafoveolinę, kuri nutolusi daugiau 200 mikrometrų.

Fliuorescentinėje angiogramoje diagnozavus gyslainės neovaskuliarizaciją, ją gydyti lazerio koaguliacija reikia nedelsiant. Negydyta ekstra- foveolinė neovaskuliarizacija per metus 73% li­gonių tampa subfoveoline. Lazerio koaguliacijos gydymo tikslas – intensyviais susiliejančiais koaguliantais visiškai suardyti gyslainės neovasku- linę membraną. Gali būti naudojami argoninis žalias, žalias, geltonas dažų, kryptono raudonas, diodinis lazeriai, t.y. visi, kurių spin­dulius mažai sugeria ksantofilo pigmentas ir gy­dant mažiau pažeidžiami vidiniai tinklainės sluoksniai. Ekstrafoveolinė ir jukstafoveolinė gyslainės neovaskulinės membranos uždegina- mos visiškai. Subfoveolinės gyslainės neovasku- liarizacijos atveju paliekama 100 mikrometrų nuo centro, bandomos koaguliuoti maitinančios kraujagyslės. Gydymo veiksmingumas abejoti­nas. Praėjus 12-24 h po lazerio koaguliacijos fo­tografuojamas akių dugnas, pacientas stebimas kas 2, 4, 6 savaites kaskart atliekant fliuorescentinę angiografiją. Nepakankamas gydymas – tai dažniausia atsinaujinančios neovaskuliarizacijos priežastis. Gyslainės neovaskuliarizacija gydoma laze­rio koaguliacija esant degeneracinėms, uždegi­minėms ligoms, po traumų, kai kurių kitų ligų atveju. Todėl kartais tik gydytojas gali nuspręsti ar spalvoti lęšiai yra gerai akims.

 

Preproliferacinė diabetinė retinopatija

akiu lęšiaiAkių lęšiai, ne visada gali būti su debetu ir kitomis panašiomis ligomis. Preproliferacinė diabetinė retinopatija pasi­reiškia esant blogai diabeto kontrolei ir progre­suojant diabetinei nefropatijai. Jai būdinga tria­da: nelygios, kilpas sudarančios venos, vatą primenantys židiniai, intraretinaliniai, netaisyk­lingai besiformuojantys kapiliarai. Šiuo atveju reikalinga neatidėliotina lazerio koaguliacija ir aktyvus stebėjimas, nes gali formuotis naųjadarės kraujagyslės. Atliekama plati paravazalinė ar nepilna panretinalinė lazerio koaguliacija. Gilėjant tinklainės išemijai, prasideda neovaskuliarizacija ir procesas pereina į proliferacinės retinopatijos stadiją. Užsitęsus ligai 20 metų, juvenilinio diabeto atveju proliferacinė diabetinė retinopatija nustatoma 55% ligonių, o antro tipo diabeto atveju dažniau stebima makulopatija ir 20% proliferacija. Ekstrapapilinė neovaskuliarizacija prasideda iš venos šalia ribotos tinkainės išemijos zonos. Iš pradžių ji būna plokščia, vėliau, atšokant stiklakūniui, pakyla. Neovaskuliarizacija nuo disko prasideda, kai išemija apima didesnį negu tinklainės plotą. Neovaskulinės kraujagyslės ne­turi struktūrinės atramos, jos mechaniškai trūki­nėja, sukeldamos besikartojantį kraujavimą. Tai skatina fibrozinio audinio formavimąsi ir frakci­nę tinklainės atšoką.

Gydant lazeriu ekstrapapilinę neovaskuliarizaciją atliekama dalinė panretinalinė lazerio ko­aguliacija – 500 – 800 lazerokoaguliantų pride­ginami išeminiai tinklainės plotai. Jei neovaskuliarizacija išplitusi dau­giau negu viename kvadrante, reikalinga panre­tinalinė lazerio koaguliacija – 1200 – 3000 koa­guliantų. Koaguliuojami platūs išeminiai tink­lainės plotai nuo kraujagyslių lankų iki ekvato­riaus stengiantis išsaugoti centrinę tinklainės da­lį. Pirmojo panretinalinės lazerio koaguliacijos seanso metu stengiamasi koaguliuoti kiek galint daugiau. Dėl makulos paburkimo ir sutrikusios akomodacijos paciento rega apie 10 dienų gali būti blogesnė. Po pirmojo lazerio koaguliacijos seanso akys tikrinamos praėjus 2-4 savaitėms. 50 % ligonių neovaskuliarizacija regresuoja. Gydymas tęsiamas kas 1 – 2 savaites sutankinant esamus koaguliantus ir koaguliuojant į periferiją. Panre­tinalinė lazerio koaguliacija atliekama per 3-5 lazerio koaguliacijos seansus. Neretai randama siūlinė liekamoji neovaskuliarizacija retai pro­gresuoja arba sukelia kraujavimą. Pirmuosius metus po panretinalinės lazerio koaguliacijos pacientai stebimi kas 4-6 mėn., prireikus lazerio koaguliacija kartojama. Jei, nepaisant intensy­vios lazerio koaguliacijos, pakitimai progresuoja, formuojasi grubi proliferacija, kartojasi krau­javimai į stiklakūnį, indikuotina vitrektomįja.

Atskira problema – proliferacinė diabetinė retinopatija su antrine hemoragine glaukoma. Aklose skaudančiose akyse stacionaro sąlygo­mis, taikant retrobulbarinę anesteziją, diodiniu lazeriu atliekama lazerio ciklodestrukcįja. Diabetinė makulos edema apibūdinama kaip kieti eksudatai ir tinklainės sustorėjimas, apimantis makulinę sritį. Edema randama filtruojant per tink­lainės pigmentinį epitelį (gilioji filtracija). Dia­betinė makulopatija skirstoma: Fokalinė eksudacinė makulos edema – ri­boti paburkusios tinklainės ploteliai, kuriuos supa kietų eksudatų žiedas. Kieti eksudatai makuloje gali būti mažų taškelių ar linijų pavidalo. Dažniausiai jie nesukelia jokių simptomų. Tačiau jei tinklainės paburkimas arba kietų eksudatų esama arčiau kaip 500 mikrometrų nuo fovea centro (kliniškai reikšminga makulos edema), tai indikuotina fokalinė lazerio koaguliacija net, kai V=1,0. Fliuorescentinė angiografija naudinga, kai įtariama, kad filtruoja labai arti fovea. Gy­doma taškine (fokalinė) lazerio koaguliacija, koaguliuojama tiesiogiai į kraujagyslės pažeidimą arba giliau jo į pigmentinį epitelį. Akys tikrinamos po mėnesio. Difuzinė diabetinė makulos edema filtruo­ja difuziškai iš tinklainės kapiliarų. Kartu at­siranda smulkių kraujosruvų ir kietų eksuda­tų. Rega pablogėja staiga dėl tinklainės ka­piliarų dekompensacijos, retai būna daugiau 0,3. Gydoma lazeriu atliekant tinklinę laze­rio koaguliaciją trumpais mažo intensyvumo lazerkoaguliantais. Tinklinė lazerio koagu­liacija atliekama per vieną seansą ir tik vie­noje akyje. Po mėnesio, jei išlieka paburki­mas, gydymą galima kartoti. Rega dažniau­siai nepagerėja. Jei po lazerio koaguliacijos susidaro preretinalinė trakcinė membrana, galima tikėtis ir kitos akies blogos regos prognozės, todėl norint viso to išvengti kartais pigūs kontaktiniai lęšiai gali būti išeitis.

 

Tinklainės ir gyslainės ligų gydymas lazeriu.

lesiai internetuLęšiai internetu, tai vienintelė išeitis kuri padeda išvengti gyvenimo gydimo lazeriu. Lazerinio gydymo pradininku laikomas G. Meyer-Schwickerath, kuris pradėjo tyrinėti dirb­tinės šviesos šaltinius. Pirmasis ksenoninis foto- koaguliatorius pasirodė 1958 m., o pirmasis of­talmologinis rubininis lazeris įdiegtas T. Maiman’o 1960 m. Revoliuciją lazerfotokoaguliacinėje chirur­gijoje padarė šeštojo dešimtmečio pabaigoje su­kurtas mėlynai žalio spindulio argoninis lazeris. Plačiausiai buvo naudojami lazeriai suderinti su plyšine lempa. Argoninio lazerio spindulį gerai sugėrė hemoglobinas, tai leido koaguliuoti nau- jadares kraujagysles. Tačiau išliko ir trūkumų, t.y. negalima gydyti per drumstas terpes, koaguliuojant makuloje pažeidžiami vidiniai tinklai­nės sluoksniai. 1980 m. pasirodė raudono spin­dulio kriptoninis lazeris, tinkamas makulai gy­dyti. Aštuntojo dešimtmečio viduryje pasirodę dažų lazeriai buvo plačiai naudojami klinikinėje praktikoje, o diodiniai lazeriai leido sukurti kompaktišką, lengvą, oru aušinamą aparatą. De­vintajame dešimtmetyje pradėti plačiai naudoti ir kieto kūno dvigubo dažnio  lazeriai.

Lazeriu gydoma taikant vietinę anesteziją. Retrobulbarinė anestezija dažniausiai atliekama skausmui mažinti gydant tinklainės periferijoje diodiniu lazeriu. Kartais ji taikoma siekiant iš­vengti savaiminių akies judesių gydant labai arti fovea. Gydymas argoniniu, kieto kūno dvigubo dažnio lazeriu neskausmingas. Gydant lazeriu, naudojami kontaktiniai lę­šiai. Jų yra įvairių. Pasirinkimą lemia gydoma vieta, lauko dydis, padidinimas, darbinis atstu­mas, pageidaujamas koagulianto dydis. Triveidrodinis Goldmano lęšis, turintis tris veidrodėlius (59°, 67°, 73° kampu) leidžia apžiūrėti tinklainę nuo ora serrata iki užpakalinio poliaus ir gonioskopuoti. Jis duoda tiesioginį dukart apverstą vaizdą. Makulai gydyti skirti lęšiai duoda realų apverstą dugno vaizdą, o laukas platesnis negu Goldmano triveidrodinio lęšio, padidinimas di­delis (Volk Super Macula 2,2; Mainster High Magnification). Panretinalinei lazerokoaguliacijai naudojami plataus lauko lęšiai duoda platų 130-160° sumažintą ir apverstą vaizdą (Volk Trans Equator, Mainster Wide field, Volk Quadr Aspheric, Mainster Ultra Field PRP). Lazerio spindulys gali būti suderintas su atvirkščio binokulinio vaizdo oftalmoskopu. Taip lengviau gydyti pakitimus tinklainės periferijoje. Sklindantis fibrooptiniais kabeliais lazerio spin­dulys naudojamas endovitrealinėje chirurgijoje bei atliekant lazerio ciklodestrukciją. Būtinos sąlygos lazerio koaguliacijai atlikti: Skaidrios optinės terpės, kad būtų galima gerai stebėti dugną.

Pakankama akies dugno pigmentacija. Lazerio koaguliacija kontraindikuotina esant nistagmui, epilepsijai, psichikos sutrikimams (ritmiškas šviesos blyksėjimas gali sukelti ligos paūmėjimą). Tinklainės atšoka. Dažnai lazerio koa­guliacija taikoma: ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu blo­kuoti plyšimui, esančiam ant įspaudimo volo krašto arba sudaryti papildomą barjerą esant filtracijai; vėliau atsiradus naujiems plyšiams arba pra­dėjus filtruoti; retais atvejais tenka sudaryti papildomą bar­jerą, sutvirtinant senos tinklainės atšokos at­siribojimo liniją. Tinklainės atšokos profilaktika. Dažniau­siai lazerio koaguliacija reikalinga gydyti akims, kai būna sudėtinga anamnezė (tinklainės atšoka porinėje akyje, Šeimos anamnezė, esant trumpa­regystei daugiau kaip 8,0D, ypač derinyje su groteline degeneracija bei operuotose dėl kata­raktos akyse). Tinklainės atšokos profilaktikai lazerio koaguliacija atliekama radus tokių paki­timų: Vožtuviniai tinklainės plyšiai su (be) loka­lios tinklainės atšokos. Dabar vis ryškėja tendencija negydyti lazerio koaguliacija besimptomių skylės pavidalo plyšių su atitrūkusiu dangteliu, nes jie retai tesukelia tinklainės atšoką. Periferinės tinklainės degeneracijos – grotelinė, sraigės pėdsako, chorioretinalinė židininė, pigmentinė ekvatorinė degeneracija. Gydoma esant simptomų, ypač kai ryškūs stiklakūnio pakitimai, porinės akies tink­lainės atšoka. Lazerio koaguliaciją rekomenduo­jama atlikti prieš 6-8 savaites iki planuojamos kataraktos operacijos, nes per šį laikotarpį susi­formuoja tvirtas chorioretinalinis randelis. Reika­lingas stebėjimas kas 6 mėn., tinklainės atšokos rizika nedidelė. Jei plinta už ekvatoriaus arba susidaro plyšiai išorinėje sienelėje – atribojama lazerio koaguliacija.

Išrautos tinklainės kraujagyslės sindromas. Sutvirtinami tinklainės įplyšimo kraštai. Tinklainė gydoma argoniniu arba dvigubo dažnio lazeriu, suderintu su plyšine lempa, biomikrooftalmoskopuojant per specialų kontaktinį lęšį. Lazerio spindulys fokusuojamas į pakitimus ir koaguliuojama su­darant 3-4 eilių pasirinkto dydžio ir reikiamo in­tensyvumo koaguliantų barjerą. Vykstant aseptiniam uždegimui, formuojasi chorioretinaliniai randeliai. Plyšiai su lokalia tinklainės atšoka gy­domi keliais lazerio koaguliacijos seansais. Su­daromas koaguliantų barjeras ties atšokos riba. Koaguliantams pradėjus pigmentuotis, po 5 – 7 dienų gydymas kartojamas koaguliuojant plyšio kraštus ir šaknį. Reikia priminti, kad makuliniai plyšiai laze­rio koaguliacija negydomi. Jų atveju rekomen­duojama atlikti užpakalinę vitrektomiją. Intraokulinių akies sužeidimų atveju laze­rio koaguliacija tinklainės atšokos profilaktikai atliekama: prieš šalinant sudaromas lazerkoaguliantų barjeras apie įstrigusį tinklainėje metalinį svetimkūnį. Todėl kartais spalvoti lęšiai akyje gali būti tarsi svetimkūnis.